Visuomenės susiskirstymas į socialines grupes, kai kurių socialinių grupių dominavimas, jo priežastys ir įtaka visuomenės gyvenimui ir jos raidai įvairiais laikotarpiais skirtingai traktuoti įvairių mąstytojų. Platonas, konstruodamas idealios valstybės modelį, darė prielaidą, kad idealioje valstybėje žmonės (visuomenė) turi pasiskirstyti pagal prigimtį, įgimtus gabumus, kad kiekvienas galėtų daryti tai, kas jam priklauso. K. Marksas visuomenės susiskirstymą grindė materialinių gėrybių tarp visuomenės narių netolygiu pasiskirstymu. Tuo tarpu M. Vėberis manė, kad visuomenė stratifikuojasi pagal klasinius skirtumus, partinius ir politinius požymius, o klasiniai skirtumai grindžiami ne vien ekonominiais, bet ir tradiciniais, paveldimaisiais, religiniais ir kitokiais skirtumais. Plėtojantis mokslams, ypač sociologijai, socialinei psichologijai, visuomenės polinkis dalytis į socialinius junginius ir kiti su tuo susiję dalykai imti traktuoti kaip neišvengiami, žmonių gyvenimo prigimčiai būdingi reiškiniai, teigiant, kad visos žmonių visuomenės yra linkusios stratifikuotis į socialinės hierarchijos sistemas, kurių pagrindas – socialinės grupės.

Tikslas: Suvokti įvairių socialinių grupių identiteto konstravimo (si) visuomenėje problematiką, suprasti „daugumų“ ir „mažumų“ atsiradimo mechanizmus, analizuoti ugdymo sistemos vaidmenį reprodukuojant integravimo ir atskirties santykius, nelygybę visuomenėje.